Dr. Jūratės Micevičiūtės paskaitų ciklas.

Dr. Jūratės Micevičiūtės paskaitos “Viduramžių filosofijos lobis mums”

Paskaita „Piligrimysčių klestėjimo metas: iššūkiai sveikam protui“ vyks vasario 27 dieną, 17.00, Teologijos fakultete.

Net viduramžiais krikščionių tradicinės šventosios vietos nesusilaukdavo tiekos lankytojų kaip mūsų dienomis. Jeruzalę, Romą ar Santjagą de Kompostelą kasmet aplanko šimtai tūkstančių žmonių, o jubiliejiniais metais jie skaičiuojami milijonais. Deja, apklausos užgesina tikinčiųjų džiaugsmą dėl tokio entuziazmo: priešingai nei leistų spėti sveikas protas, du trečdaliai išeina į varginantį kelią ne dėl religinių priežasčių. Kas skatina šiuos žmones? Ko jie ieško? Ir kaip toks netikinčiųjų antplūdis pakeičia tradicinių piligrimystės kelių esmę ir netgi jų ženklus bei simbolius? Dažnai jie iškreipiami keisčiausiais ir sveikam protui sunkiai suvokiamais būdais. Tačiau kas yra toji piligrimystės esmė, jubiliejiniai metai, tradiciniai piligrimų keliai? Galbūt tą išsiaiškinus pavyks surasti atsakymą ir į nepatogų, bet neišvengiamą klausimą: kaip tokius įvairiausių lūkesčių pilnus lankytojus turėtų priimti šventųjų vietų „šeimininkė“ – Bažnyčia, atstovaujama savo tarnautojų ir tikinčiųjų?  

Paskaita „Viskas bus gerai, ir viskas išeis į gerą“ – viduramžių krikščionybės optimizmas“ vyks vasario 28 dieną, 11.15, Teologijos fakultete.

Siautėjant „juodajai mirčiai“ – XIV a. juodojo maro epidemijai, kaip manoma, nuvariusiai į kapus du trečdalius europiečių – palaimintoji Julijona Noričietė užrašė žodžius, kurie ir šiandien atrodo nepagrįstai optimistiški: „Viskas bus gerai, viskas išeis į gerą, ir kas benutiktų, viskas išeis į gera“. Jos optimizmas, tai yra, teigiamas požiūris į žmogaus gyvenimą ir tikrovę bei pasitikėjimas ateitimi, kyla iš to paties pamatinio įsitikinimo, kuriuo paremta Julijoną „maitinusi“ viduramžių filosofija. Tai – įsitikinimas, kad pasaulis, žmogus ir gyvenimas yra geri ir vertingi. Pirmasis šį teiginį apsvarstė šv. Augustinas, kurį esame įpratę vadinti „liūdnuoju“ ir „pesimistu“, o vėliau perėmė Dunsas Škotas, šv. Bonaventūras ir galiausiai neprilygstamai išreiškė šv. Tomas Akvinietis. Jų apmąstymai, XVIII a. humanistų apšaukti tuščiais ir abstrakčiais scholastų žaidimais, pagrindžia itin optimistišką ir gyvybingą praktinę laikyseną. Jos filosofines šaknis ir pasistengsime užčiuopti skaitydami kai kuriuos pal. Julijonos Noričietės (XIV a.) ir šv. Jėzaus Teresės (XVI a.) tekstus.