Dr. Jūratės Micevičiūtės paskaitų ciklas.
Vasario mėnesį Katalikų teologijos fakultete vyko Dr. Jūratės Micevičiūtės paskaitų ciklai: „Krikščionybės žinios perdavimas: religinis menas ir piligrimystės” bei „Viduramžių filosofijos lobis mums”. Trumpai apie šias paskaitas:
„Krikščionybės žinios perdavimas: religinis menas ir piligrimystės”
Vasario 13 d. (ketvirtadienis), 17 val.
„Kai bažnyčios paverčiamos muziejais: religinio meno žinia“
Šiais laikais bažnyčias ir šventoves lanko vis daugiau turistų, siekiančių susipažinti su turtingu kultūriniu Bažnyčios paveldu. Ar toks požiūris į bažnytinio meno vertybes iškreipia jų paskirtį? Ir jei taip, tai kokiu mastu? Paskaitos metu aptarsime keletą iškalbingų pavyzdžių iš Ispanijos, kaip mūsų amžininkai supranta bažnytinį ir apskritai krikščionišką religinį meną. Tai padės nuspėti, kokie lūkesčiai atveda į bažnyčias smalsaujantį ir dažnai abejingą lankytoją bei kokį poveikį jam gali sukelti bažnytinio meno kūriniai. Juk gali būti, kad tai yra vienas iš laiko ženklų, skatinančių pasinaudoti meno trauka tam, kad krikščionys išaiškintų savo tikėjimo turinį, o netikintieji susipažintų su pamirštomis giliosiomis savo kultūros šaknimis. Kultūros vertybės neišvengiamai neša savyje dvasingumo užtaisą, tad tikras krikščioniškasis menas ne tik jaudina ir traukia, bet ir perduoda žinią.
Vasario 27 d. (ketvirtadienis), 17 val.
„Piligrimysčių klestėjimo metas: iššūkiai sveikam protui“
Net viduramžiais krikščionių tradicinės šventosios vietos nesusilaukdavo tiekos lankytojų kaip mūsų dienomis. Jeruzalę, Romą ar Santjagą de Kompostelą kasmet aplanko šimtai tūkstančių žmonių, o jubiliejiniais metais jie skaičiuojami milijonais. Deja, apklausos užgesina tikinčiųjų džiaugsmą dėl tokio entuziazmo: priešingai nei leistų spėti sveikas protas, du trečdaliai išeina į varginantį kelią ne dėl religinių priežasčių. Kas skatina šiuos žmones? Ko jie ieško? Ir kaip toks netikinčiųjų antplūdis pakeičia tradicinių piligrimystės kelių esmę ir netgi jų ženklus bei simbolius? Dažnai jie iškreipiami keisčiausiais ir sveikam protui sunkiai suvokiamais būdais. Tačiau kas yra toji piligrimystės esmė, jubiliejiniai metai, tradiciniai piligrimų keliai? Galbūt tą išsiaiškinus pavyks surasti atsakymą ir į nepatogų, bet neišvengiamą klausimą: kaip tokius įvairiausių lūkesčių pilnus lankytojus turėtų priimti šventųjų vietų „šeimininkė“ – Bažnyčia, atstovaujama savo tarnautojų ir tikinčiųjų?
„Viduramžių filosofijos lobis mums”
Vasario 14 d. (penktadienis), 11:15 val.
„Kontempliatyvusis viduramžių misticizmas: nuo Pseudodionisijaus iki šv. Kryžiaus Jono“
Religijos psichologijos „tėvas“ Williamas Jamesas XIX a. baisėjosi „krikščionių mistikų negatyvumu“, o vienas labiausiai jį sukrėtusių tekstų buvo šv. Kryžiaus Jono aprašytas kelias į dvasios tobulumo kalno viršūnę: „Nieko, nieko, nieko, nieko, nieko, nieko, ir net ant kalno nieko“. Šis XVI a. šventasis, 1926 m. Bažnyčios paskelbtas Doctor mysticus, Salamankos universitete giliai pasinėrė į scholastinę filosofiją. Puikūs domininkonų teologai, kurių šlovė Tridento Bažnyčios susirinkimo laikais užtemdė net Sorboną, Kryžiaus Jonui perdavė šv. Tomo Akviniečio palikimą. Ant jo ispanas surentė kontempliatyviojo misticizmo statinį, iki šiol laikomą aiškiausiu ir saugiausiu. Tačiau kokiu būdu jam pavyko tą padaryti, regis, kontempliacijai ypač nepalankiais, konfliktiškais ir kupinais polemikos, laikais? Įdomiausia, kad ir kiti mistinės minties šedevrai nuo šv. Grigaliaus Nysiečio ir Pseudodionisijaus laikų atsirado ginant katalikų tikėjimo esmę nuo eretiškų interpretacijų.
Istorija gali pasikartoti mūsų dienomis, kai Pranciškus I perspėja apie vėl gręsiančius gnosticizmo ir pelagianizmo pavojus (Gaudete…). Paradoksalu, bet siekiant juos atremti įkvėpimo ir šviesos gali suteikti „tamsiąja“ vadinama šv. Kryžiaus Jono mistika. Ieškodami atsakymo pabandysime atidžiau įsiskaityti į anas W. Jamesą išgąsdinusias eiles: „Idant skonėtumeisi viskuo, nenorėk skonėtis niekuo. Idant pažintum viską, nenorėk pažinti niekur nieko“… Ir taip pat kai kuriuos kitus šv. Kryžiaus Jono tekstus.
Vasario 28 d. (penktadienis), 11:15 val.
„Viskas bus gerai, ir viskas išeis į gerą“ – viduramžių krikščionybės optimizmas“
Siautėjant „juodajai mirčiai“ – XIV a. juodojo maro epidemijai, kaip manoma, nuvariusiai į kapus du trečdalius europiečių – palaimintoji Julijona Noričietė užrašė žodžius, kurie ir šiandien atrodo nepagrįstai optimistiški: „Viskas bus gerai, viskas išeis į gerą, ir kas benutiktų, viskas išeis į gera“. Jos optimizmas, tai yra, teigiamas požiūris į žmogaus gyvenimą ir tikrovę bei pasitikėjimas ateitimi, kyla iš to paties pamatinio įsitikinimo, kuriuo paremta Julijoną „maitinusi“ viduramžių filosofija. Tai – įsitikinimas, kad pasaulis, žmogus ir gyvenimas yra geri ir vertingi. Pirmasis šį teiginį apsvarstė šv. Augustinas, kurį esame įpratę vadinti „liūdnuoju“ ir „pesimistu“, o vėliau perėmė Dunsas Škotas, šv. Bonaventūras ir galiausiai neprilygstamai išreiškė šv. Tomas Akvinietis. Jų apmąstymai, XVIII a. humanistų apšaukti tuščiais ir abstrakčiais scholastų žaidimais, pagrindžia itin optimistišką ir gyvybingą praktinę laikyseną. Jos filosofines šaknis ir pasistengsime užčiuopti skaitydami kai kuriuos pal. Julijonos Noričietės (XIV a.) ir šv. Jėzaus Teresės (XVI a.) tekstus.
